- pra
- 1 pra- praef. R, K I. veiksmažodžių vediniai su juo žymi: 1. veiksmą pro kieno nors šalį: prabėgti, praeiti, pralėkti, prasilenkti, praskristi, prašauti. 2. veiksmą, einantį per ką nors kiaurai: pradraskyti, pradurti, prakapoti, prakirsti, pramušti. 3. tarpo padarymą: praskėsti, praskirti, praplėsti, praplėšti. 4. užtrukimą, laiko praleidimą, ką nors darant: prabūti, pradejuoti, pradrybsoti, praklūpoti, pralaikyti, pralaukti, praraudoti, prarymoti, prasirgti, prasivalkioti. 5. ko nors netekimą, nustojimą, dingimą, praradimą: pragerti, pralošti, pranykti, prarasti, pravalgyti. 6. viršijimą, pralenkimą ko nors: praaugti, prakelti, prastovėti. 7. mažybės veiksmą: praarti, prabudinti, pradžiūti, praplauti, prasitarti, praverpti, praverti. 8. veiksmo pradžią: pradaryti, prakalbėti, pralupti, prapjauti, praskinti, prasiveisti. ║ su veiksmažodžiais, kurie be priešdėlių bendrinėje kalboje visai ar beveik nevartojami: pradžiugti, pragarsti, pragirsti, pravirkti. 9. veiksmo galą: praryti, pralobti, pražūti, pražilti. 10. individualios reikšmės veiksmą: pranešti, pradėti, prapulti. II. daiktavardžių vediniai su juo žymi: 1. iš veiksmo kilusį daiktą: pradaras, prakandas, prakalas, pratakas, pravėža. 2. su veiksmu susijusią abstrakčią sąvoką: praeitis, pražūtis, prastova, pragaištis, prakeiksmas. III. būdvardžių vediniai su juo žymi turėjimą iš veiksmo einančių ypatybių: prairas, prakilnus, pralaidus, pražangus. IV. daiktavardžių, būdvardžių bei prieveiksmių vediniai įvairiomis reikšmėmis: pramonė, pragiedrulis; prakandus, pražulnus; prabėgomis, pradieniui, pramečiui, prarečiai.
Dictionary of the Lithuanian Language.